Jaunimo judėjimai kaip kultūros perdavimo agentūros. Jaunimo judėjimų atsiradimas XX amžiaus pradžioje

Nuorodos Citatos Metrika Perspausdinimas ir leidimai Gauti prieigą /doi/pdf/10.1080/00309230.1996.11434868?needAccess=true AbstractJuostų judėjimas buvo populiarus reiškinys XX a. Pradžioje. Jie buvo populiarūs tarp paties jaunimo, taip pat tarp suaugusiųjų, kurie norėjo organizuoti ir sutelkti jaunimą. Šiame straipsnyje paaiškinsiu šį populiarumą. Vietoj bendro požiūrio aš pabrėšiu ne kelių judėjimų skirtumus, o panašumus, tokius kaip kilmės laikas ir vieta, jaunimo idealizmas ir būdingas stilius bei kultūra. Toks požiūris leidžia įveikti bendrą požiūrį į jaunimo judėjimus kaip prieškultūrinius judėjimus. Mano nuomone, jaunimo judėjimai atsirado iš XIX amžiaus jaunimo globos. Svarbūs veiksniai buvo tradicinio jaunimo bendruomenės gyvenimo depresija, paauglystės „išradimas“ ir ugdymo praktika vidurinėse mokyklose, didėjantis susirūpinimas jaunimo nusikalstamumu ir jaunimo asociacijų iškilimas. Jaunimo judėjimai gali būti vertinami kaip (jaunimo) asociacijos sistemos ir tradicinio jaunimo bendruomenės gyvenimo elementų susimaišymo rezultatas. Svarbus visų jaunimo judėjimų aspektas buvo kartos idėja. „Jaunimas turi ateitį“, – toks buvo bendras šūkis. Tačiau turime suvokti, kad idėjos ir ideologijos, kurių siekė jaunimas, iš tikrųjų kilo iš suaugusiųjų. Suaugusieji ir suaugusiųjų organizacijos labai kreipėsi į jaunimo norą atsidėti savo tikslui. Kaip būtų galima geriau socializuoti jaunimą į suaugusiųjų idėjas ir vertybes, nei leisti jiems patikėti, kad tai jų pačių idėjos? Todėl jaunimo judėjimai pasirodė esą puikios kultūros perdavimo institucijos.

Palik žinutę 

Žinučių sąrašas